Vėjo greitis ir kryptis
Greitis

6 km/h

Kryptis

210°

Įmonės vadovas apie didžiausius iššūkius

Įmonės vadovas apie didžiausius iššūkius

Grįžti atgal

Kai nemėgsti patirti nesėkmės ir ieškai sprendimo blogai situacijai išspręsti, tuomet ir ateina laimėjimai. Prie laimėjimų yra priprantama, o jei atsiranda principai ir jie yra ugdomi, tuomet sėkmė ir motyvacija eina koja kojon. Kiekviena pergalė motyvuoja kitą. Taip mano Mindaugas Vanagas, kompanijos CITUS vadovas, ir jis tiki, kad moka laimėti.

Delfi.lt rašo: „Sparčiai augančios įmonės vadovas apie didžiausius iššūkius: visi atkalbinėjo ir vadino kvailiu“

Kai nemėgsti patirti nesėkmės ir ieškai sprendimo blogai situacijai išspręsti, tuomet ir ateina laimėjimai. Prie laimėjimų yra priprantama, o jei atsiranda principai ir jie yra ugdomi, tuomet sėkmė ir motyvacija eina koja kojon. Kiekviena pergalė motyvuoja kitą. Taip mano Mindaugas Vanagas, kompanijos CITUS vadovas, ir jis tiki, kad moka laimėti.

Mindaugo, kaip verslininko, kelias prasidėjo nuo vieno žmogaus įmonės su vieno kotedžo statyba prieš daugiau nei 10 metų, o šiuo metu ši organizacija yra viena didžiausių nekilnojamojo turto vystytojų. Darbo pobūdis keičiasi, kai tu dirbi vienas ir kai esi penkių žmonių komandoje, visiškai kitoks vadovavimas atsiranda, kai žmonių skaičius išauga iki penkiolikos, penkiasdešimt ar kelių grupių. Ir tai neleidžia užsisėdėti komforto būsenoje.

– „Citius. Altius. Fortius“ (liet. k. greičiau, aukščiau, stipriau). Kodėl pasirinktas „citius“ – greitis?

– „Citius“ – sulietuvinome ir tapo „Citus“. Nors tai ir buvo iš praktiškų paskatų pasirinktas pavadinimas, tačiau vadovaujamės fraze, kad dabar nebe dideli suvalgo mažus, o greiti suvalgo visus. Ne lėtus, bet visus.

Greitis kuo toliau, tuo labiau tampa vis svarbesnis dalykas, nes daug metų jau šnekama, kad kuo toliau, tuo labiau greitėjame, daugėja technologijų. Ir čia atsiskleidžia gebėjimas greitai reaguoti, gebėjimas greitai spręsti tam tikras situacijas, adaptuotis, įdiegti kažką naujo. Esminis dalykas, kad nebeliko laiko, kada ilgai galvoti, nebėra laiko kurti milžiniškas, kelių tomų strategijas. Per penkerius metus situacija gali tiek pasikeist, kad tų penkerių metų strategija gali būti visiška atgyvena.

– Prieš penkiolika metų vadybos konsultantai sakydavo, kad vadovui reikia priimti aštuoniasdešimt procentų informacijos, kad priimtų sprendimą. Praėjo dešimt metų, sakoma, kad užtenka šešiasdešimt procentų, kad vadovas priimtų sprendimą. Kiek šiandienai užtenka informacijos? Ar nė kiek neužtenka, todėl turi priimt sprendimą ir viskas?

– Labai priklauso nuo vadovo ir jo vadovavimo stiliaus. Aš esu žmogus, kuriam reikia įsigilinti, aš mėgstu gauti informaciją, kad priimčiau sprendimą, aš visą laiką lyginu variantus ir tai atima laiko. Tik jaučiu, kad to laiko vis mažėja, ir tikrai negali susirinkt ir įsigilinti iki šimto procentų – tai yra faktas.

– Įmonė auga labai sparčiai ir procesų valdymas tampa iššūkis. Koks didžiausias yra iššūkis?

– Man pačiam, tai yra verslo administravimas: kaip kas turi vykti, kuo mažiau kištis į kitų darbą, kai to nereikia. Ir tai yra sunkiausia. Vienas žmogus gali daryti vieną, du, gal tris projektus. Daugiau tiesiog fiziškai neišeina pavežti ir tuomet reikia komandos.

– Kas yra didesnis diskomfortas: leisti kitiems sudėlioti projektus ar pačiam lįsti į jų vykdymą?

– Priklauso nuo situacijos. Vadovui norisi išsikelti tikslus ir tuomet viskas ima ir pasidaro. Turbūt sunkiausias momentas būna tada, kai ateini ir viskas vyksta ne taip, kaip suplanavai, kaip tu pats įsivaizduoji. Tuomet reikia priimti sprendimą, ar kištis į tai, ar nesikišt. Nes, jeigu nesikiši, gali nusivažiuot ir kažkoks projektas neįvykt, gali būti ir nuostolių. O jeigu kišiesi, natūraliai tu pats perimi lyderystę, ir tada visa atsakomybė krenta ant tavęs.

Su komanda reikia dirbti, o kai esi perfekcionistas ir mėgsti išnagrinėti visus variantus, tai sunku iki galo ir pasitikėti ta komanda: ar jie atneš tą geriausią rezultatą, ar pamatys visas galimybes, ar įvertins, ką galima padaryti geriau.

– Vadovai visą gyvenimą dirba su delegavimo dilema. Juk negali realaus gaisro metu imti ir deleguoti visiems iš eilės „jūs gi žinot, ką reikia daryt“, stovėti ir laukti. Deja, dažnai vadovai patys sau nori susikurti „gaisrus“, kitaip tariant susikurti veiklos. Kita vertus, vadovai yra kiek greitesni už kitus. Ką reikia padaryti, kad komanda spėtų paskui tokį vadovą? Juk gali nuskubėti į priekį ir atsigręžęs atgal pamatyti, kad esi vienas.

– Jeigu matau, kad žmogus nespėja, jam nesigauna deleguoti darbai, tai stengiuosi padėti ir netaikau baudų. Gal tai nėra geras sprendimas. Bet, manau, svarbu, kad aplinkiniai žmonės tave gerbtų, o ne bijotų.

– Jei kalbėtumėm apie elgsenos modelį, kai leidžiame sau laimėti. Dalis žmonių paprasčiausiai neleidžia sau laimėti, net ir sėkmės atveju jie galvoja, kad tai yra avansas už tai, kad paskui bus blogai. Ką patartum žmonėms, kurie šiandien nedrįsta pradėt ko nors?

– Pirmas dalykas, nebijot. Imt ir daryt.

Aš pradėjau dirbti su statybomis visiškai nesuprasdamas, kas tai yra. Aš dirbau pardavimų srity, buvau pardavimų vadybininkas, ir man puikiai sekėsi. Pajutau, kad „išaugau kelnes“, man pardavimai nebuvo prie širdies, visada žiūrėjau į statybų sektorių ir dešimtaisiais metais, per pačią krizę, pagalvojau, kad reikia pabandyt.

Visi atkalbinėjo ir sakė „tu durnas“, nes nieko nesuprantu apie tai. Bet aš pabandžiau. Buvo tikėjimas, buvo noras, idėja, kaip tai daryt, buvo ir paskaičiavimai, nėjau „va banque“, be abejo, įsivertinau rinką.

Kartais pagalvoju, iš dalies buvo šiek tiek ir to „va banque“, nes, jeigu aš šiandien žinočiau tiek ir turėčiau tokią patirtį, kokią dabar turiu, klausimas, ar išdrįsčiau eit, nes kartais kriterijų matymas, visų rizikų įžvelgimas sustabdo.

– Kuo mažiau žinai, tuo drąsesnis gali būti?

– Taip. Čia toks subtilus dalykas. Jeigu veiksi niekur nesigilindamas, tai kažkur pakliūsi. Jei bandysi įsivertinti visas rizikas ir jas labai rimtai vertinsi, gilinsiesi, tai visada atrasi priežasčių nedaryti. Iš kiekvienos situacijos yra begalė išeičių, ir tu visada gali rasti begalę sprendimų. Jeigu tu pradėsi verslą, kad ir kaip bus blogai, tu vis tiek rasi kažkokią išeitį, rasi kažkokiu būdu sprendimą. Ir kas blogiausiu atveju atsitiks? Nieko, bankrutuosi ir viskas. Ir tai nėra toks dažnas atvejis.

– Kaip išmokt nepasiduot? Išmokti laimėt yra vienas dalykas, bet dar yra „nepasiduot“. Kažkas yra sakęs labai gerą frazę: kai jums kyla noras nuleisti rankas ir jūs labai norite viską mesti, tai gali būti ženklas, jog reikia tęsti.

– Aš manau, kad šį įprotį reikia išsiugdyti. Tuomet atsiranda azartas.

Dar vienas dalykas, kuris padeda nepasiduot, pamąstymas, o kas blogiausiu atveju bus, jeigu tu bandysi laimėt? Kas bus, jei tau kažkas pasakė „ne“, jei nutraukė kažkokią sutartį? O kodėl nepabandyt su tuo ištempt iki galo, atsisėst, įtikint, pasižiūrėt, kas trukdo? Energijos trūksta? Ne.

– Savo veikloje iš kokių veikų tu atpažįsti, kad jau laimi? Ar projekto eigos, ar iš derybų etapų? Kada tu atpažįsti ir pagalvoji, kad dabar jau tu laimi.

– Visada yra lūkesčiai. Jei pabandai įsigilinti į lūkesčius, pasiskaičiuoti pelningumą, tada viską skirstai į etapus ir matai, ir jauti. Tai yra svarbu, dalinti projekto sėkmę į keletą etapų – į mažesnes sėkmes, į mažesnius laimėjimus.

Emociniai dalykai yra svarbūs. Ir kai tu nukeli tuos emocinius dalykus labai toli, tuomet neturi kuo pasidžiaugti. Todėl ir reikalingi tarpiniai etapai, tarpiniai laimėjimai. Tai motyvuoja ir suteikia jėgų toliau judėti į priekį.

– Kokį žmogų laikai savo mokytoju arba sektinu pavyzdžiu?

– Vieno tokio neturiu. Vaikystėje perskaičiau labai daug knygų ir kažkaip į nepasidavimo temą man įstrigęs Vinstonas Čerčilis ir jo tikrai visiems žinoma frazė „niekada, niekada, niekada nepasiduok“.

Jis dar turi tokį baisų optimizmo apibrėžimą. Sako, kad optimizmas yra žygiavimas nuo vienos nesėkmės iki kitos, su neblėstančiu entuziazmu. Ar turi mėgstamą nesėkmę? Būna toks gyvenime įvykis, kai galvoji, kad čia „nepaėjo“, bet praeina kažkiek laiko ir galvoji, kad gerai, jog turėjau tą patirti.

Ne, visgi nemėgstu aš nesėkmių. Smagiau, kai sekasi. Aišku, tai priimi normaliai, pasidarai išvadas, bet ne, aš mėgstu, kai vyksta taip, o ne kitaip. Aš dažniausiai galvoju, kokie yra variantai, kaip išeit iš nesėkmės ir laimėt. Nors turiu tą savybę, bet kartais būna ir taip, kad patiri nesėkmę. Tuomet vėl žiūri į priekį.

– Patirtis, kurią mes išgyvenam, turi prasmę, jeigu mes kažko iš jos pasimokome. Kitu atveju ji neturi prasmės. Jei nieko nepasiimi, kas galėtų padėt ateityje, ar yra tuomet prasmė?

– Pats blogiausias dalykas, tai yra graužtis ir sakyti, kad nepasisekė ir viskas blogai. Viskas pasibaigė, žiūri į priekį ir darai išvadas, kaip toliau turi sektis.

– Ką patartum sau, dešimt metų jaunesniam? Turėtum sau patarimą?

– Reikia mokytis dirbti su komanda ir daugiau atiduoti kitiems žmonėms, atiduoti tai komandai. Tai labai svarbu.

Laidas „Boso valanda su S. Jovaišu“, videoseminarus, Sauliaus Jovaišo rekomenduojamus skaitinius ir verslo konsultantų įžvalgas galite stebėti socialiniuose tinkluose Facebook, Linkedin, o taip pat laidų įrašus Youtube ir Spotify „Boso valandos“ kanaluose.





Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/darbas/lyderiai/sparciai-augancios-imones-vadovas-apie-didziausius-issukius-visi-atkalbinejo-ir-vadino-kvailiu.d?id=82481187. 



Tapkite CITUS draugais socialiniuose tinkluose ir sužinokite dar daugiau naujienų!