VŽ.lt rašo: „Sėkmingo verslo įkūrėjas – nebūtinai puikus CEO
- Verslo pradininkai retai geba ilgus metus savo rankose išlaikyti įmonės vadeles, tuo pat metu sėkmingai plėsti verslą ir kurti inovacijas.
- Įkūrėjams nuo tiesioginio vadovavimo dažnai sunku atsitraukti dėl psichologinių priežasčių.
- Komandai yra geriau, kai vadovas nėra akcininkas.
- Daliai investuotojų įkūrėjas-CEO yra kur kas patrauklesnis derinys negu įkūrėjas, kuris savo vietą užleidžia samdytam vadybos profesionalui.
Įmonės steigėjui nuolat ieškoti naujų verslo galimybių ir rūpintis kasdieniais bendrovės reikalais – sekinanti užduotis. Kad nereikėtų sėdėti ant dviejų kėdžių, akcininkas atsakomybe gali dalytis su samdomu vadovu.
Noamas Wassermanas, Niujorko privataus Ješivos tyrimų universiteto dekanas, kuris gilinasi į verslų kūrėjams kylančias problemas, sako, kad visuomenei patinka sėkmingų įkūrėjų istorijos, tačiau realybėje verslo pradininkai retai geba ilgus metus savo rankose išlaikyti įmonės vadeles, tuo pat metu sėkmingai plėsti verslą ir kurti inovacijas.
„Tie, kas svajoja apie savo verslą, įsivaizduoja tapsiantys antraisiais Billais Gatesais („Microsoft“), Philais Knightais („Nike“) ar Anitomis Roddick („The Body Shop“). Tačiau iš tiesų puikiai CEO pareigas einančių įkūrėjų veislė – labai reta“, – apibendrina knygos „The Founder’s Dilemmas: Anticipating and Avoiding the Pitfalls That Can Sink a Startup“ autorius.
„Harvard Business Review“ spausdintame straipsnyje N. Wassermanas yra pristatęs duomenis, surinktus iš 212 JAV bendrovių, kurios buvo įkurtos 1990–2000 m. Jis išsiaiškino, kad pusė įkūrėjų CEO posto atsisako iki tol, kol jų verslas sulaukia 3 metų. Įmonei skaičiuojant ketvirtuosius metus, vadovo kėdėje išsilaiko tik 40% įkūrėjų, o, bendrovėms startuojant biržoje, prie jų vairo stovi mažiau kaip ketvirtadalis įkūrėjų.
„Yra ir daugiau tyrimų, kurie patvirtina mano gautus rezultatus, nepriklausomai nuo laikotarpio ar įmonių veiklos sektoriaus. Nors mes dažnai linksniuojame kelis sėkmingus korporatyvinės Amerikos CEO tapusių įkūrėjų pavyzdžius, tai – išimtis iš visuotinės taisyklės“, – rašo autorius.
Ruošėsi iš anksto
Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovė „Citus“ veiklą pradėjo 2012 m. Mindaugas Vanagas, įmonės įkūrėjas ir bendraturtis, VŽ sako, kad po beveik šešerių metų veiklos pradėjo galvoti apie atsitraukimą nuo tiesioginio valdymo. Šįmet gegužę bendrovei vadovauti pradėjo samdomas vadovas Mantas Galdikas, o M. Vanagas visą dėmesį sutelkė į įmonių grupės strategijos įgyvendinimą.
„Atsitraukti nuo veiklos, aišku, sunku, todėl reikia pasiruošti. Pirmomis dienomis buvo keista, nes ir pats nežinojau, kokios bus mano pareigos bendrovėje. Turbūt sunkiausia suprasti, į kurią veiklos dalį turi nebesikišti, nes ilgą laiką už naują direktorių žinai daugiau. Pvz., žinai įmonės istoriją, kaip kas vyko, kaip turėtų būti. Atrodo, kad viską gali išspręsti greičiau. Sunkiausia paleisti ir nebesikišti“, – apie atsitraukimą nuo tiesioginio vadovavimo kalba M. Vanagas.
Jis sukonkretina, kad su naujuoju vadovu iš anksto aptarė tolesnio darbo kartu principus, keliamus tikslus. M. Galdikas anksčiau nedirbo įmonėje, todėl prieš pradėdamas eiti pareigas jis buvo supažindintas su bendrovės istorija, struktūra, komanda ir jos lūkesčiais.
„Pirmaisiais mėnesiais susitikimuose su vadovais dalyvaudavome abu. Dabar į susitikimus su vadovais Mantas eina vienas. Iš pradžių visuose bendrovės jungtiniuose susirinkimuose dalyvaudavau pats, dabar – kas antrame. Mano tikslas – kartą per mėnesį apsilankyti susirinkime, kuriame aptariama įmonės veikla ir rezultatai. Atsitraukus nuo operacinės veiklos, man nereikia kiekvienos savaitės veiklos ataskaitos, pakanka žinoti mėnesio rezultatus“, – sako M. Vanagas.
Akcininkui einant ir generalinio direktoriaus pareigas, vienam žmogui tenkanti atsakomybė yra labai didelė. Pašnekovas nurodo, kad samdomas vadovas, ypač jei akcininkas yra aktyvus, turi galimybę dalytis atsakomybe ir pasitarti strateginiais klausimais.
„Manyčiau, kad komandai yra geriau, kai vadovas nėra akcininkas. Kai esi už viską atsakingas, labai daug reikalauji iš žmonių, todėl kartais net pamiršti juos pagirti. Dabar, kai atsitraukiau nuo tiesioginio vadovavimo, kitaip vertinu ir komandos darbo rezultatus“, – kalba M. Vanagas.
Apibrėžtas vaidmuo
N. Wassermanas pabrėžia, jog labai retai įkūrėjai patys supranta, kad jie nėra geriausi vadovai savo įmonėms. Keturis iš penkių įkūrėjų atsistatydinti iš CEO pareigų priverčia investuotojai ar valdyba.
„Daugumą toks pasiūlymas šokiruoja. Jiems atrodo, kad jų pasitraukti prašoma netinkamai ir ne laiku. Dar blogiau, jeigu įkūrėjas turi itin ištikimų darbuotojų, kuris priešinasi tokiam žingsniui. Tiesa ta, kad tai, kaip vyksta šis įkūrėjo atsitraukimo procesas, dažnai lemia – išgyvens jauna bendrovė ar ne.
N. Wassermanas akcentuoja, kad įkūrėjams nuo tiesioginio vadovavimo dažnai sunku atsitraukti dėl psichologinių priežasčių.
Jie yra įsitikinę, kad niekas kitas neturi tokios pačios vizijos ir tiek noro siekti verslo sėkmės. Tai tiesa, – sutinka profesorius, – tačiau daugelis įkūrėjų pernelyg pasitiki savo gebėjimais vadovauti.“
Vadovybės transformacija bus sklandesnė, jei samdomas vadovas ir akcininkas iš anksto nusibrėš aiškias atsakomybių ribas, kitaip tariant, išsiaiškins, kiek ir kokios manevro laisvės kiekvienas turi. Mat akcininkui, net atidavus vadžias vadovui į rankas, gali būti sunku atsikratyti įpročio kontroliuoti ir smulkiausius procesus. Kita vertus, ir vadovas ne visada supranta akcininko nerimą bei susirūpinimą dėl organizacijos, kurią šis kūrė ir puoselėjo daug metų.
Gintautas Mažeika, verslo valdymo paslaugų bendrovės „Mažeika ir partneriai“ vadovaujantis partneris, akcentuoja, kad labai svarbu rasti akcininkui tinkamą vietą ir funkcijas įmonėje. Tokiu būdu akcininkas galės daryti, ką geriausiai sugeba, kas jam labiausiai patinka, jaustis komfortiškai, ir, svarbiausia, neparalyžiuos samdomo vadovo darbo.
„Nuo verslo valdymo atsitraukęs savininkas gali puoselėti įmonės viziją. Jis turi pirmiausia sau, o paskui samdomam vadovui aiškiai pasakyti, ką jis nori padaryti, ko pasiekti ilgesnėje perspektyvoje, kokius ilgalaikius tikslus kelia vadovui“, – aiškina G. Mažeika.
Tikslai gali būti įvairiausi: nuo organizacijos paruošimo pardavimui iki efektyvaus veiklos modelio, kuris neštų gerą pelną ir akcininkas galėtų gyventi iš dividendų, sukūrimo.
Galiausiai akcininkas turi aiškiai įvardyti, kokią verslo riziką apskritai pasirengęs toleruoti.
„Kuo savininkas galėtų užsiimti? Verslo plėtra. Beveik visi savininkai turi stiprią verslo vystymo kompetenciją. Tad kodėl atsitraukus nuo verslo valdymo toliau tuo neužsiimti?“ – svarsto G. Mažeika.
Vizionieriaus pliusai
Daugelis technologijų bendrovių ilgą laiką vadovavosi taisykle, kad įkūrėjas reikalingas verslo varikliui įkurti, tačiau plėsti verslą turi samdytas profesionalus vadovas. Visgi, tai – ne visais atvejais veiksminga formulė. Michaelis Stothardas, apie Europos startuolius rašančio tinklalapio „Sifted“ redaktorius, sako, kad šiais laikais investuotojams itin didelį įspūdį daro kultinės įkūrėjų figūros, tokios kaip Jeffas Bezosas, „Amazon“ įkūrėjas“, ar Elonas Muskas, spalvingais pasisakymais garsėjantis „Teslos“ vadovas.
„Jų pavyzdžiai rodo, kad šiuo metu, kai nėra nieko svarbiau už staigias inovacijas ir greitį, įkūrėjai, liekantys vadovauti savo įmonėms, pasiekia geresnių rezultatų“, – komentuoja M. Stothardas.
Šiai nuomonei pritaria ir Andreessenas Horowitzas, rizikos kapitalo investuotojas. Anot jo, daliai investuotojų įkūrėjas-CEO yra kur kas patrauklesnis derinys negu įkūrėjas, kuris savo vietą užleidžia samdytam vadybos profesionalui.
„Vizionierių kur kas lengviau išmokyti verslo plėtros subtilybių, nei patyrusiam vadovavimo ekspertui paaiškinti, kaip tapti vizionieriumi“, – pabrėžia jis.
Plačiau: https://www.vz.lt/verslo-valdymas/2020/09/17/sekmingo-verslo-ikurejas--nebutinai-puikus-ceo#ixzz6a5qhUdxA.
Tapkite CITUS draugais socialiniuose tinkluose ir sužinokite dar daugiau naujienų!